Edukacija ,,Judėjimas kaip pažinimo ir atsparumo ugdymo priemonė”

Judėjimas kaip pažinimo ir atsparumo ugdymo priemonė: edukacija Ukmergės vaikų lopšelyje-darželyje „Eglutė“

Vaikystėje judėjimas yra neatsiejama visapusiško vaiko vystymosi dalis. Aktyviai judėdami vaikai ne tik stiprina savo kūną, lavina pusiausvyrą, koordinaciją ir stambiąją motoriką, bet ir mokosi pažinti aplinką, vertinti savo galimybes, spręsti kylančias problemas bei savarankiškai priimti sprendimus.

  Ukmergės vaikų lopšelyje-darželyje „Eglutė“ vykusios edukacijos metu vaikams buvo sudarytos galimybės natūraliai ir saugiai susidurti su įvairiais fiziniais iššūkiais. Edukacijos pagrindą sudarė natūralaus judėjimo ir parkūro metodikos elementai, orientuoti į vaiko kūno galimybių pažinimą, judėjimo įgūdžių lavinimą bei sąmoningą rizikos vertinimą.

Nuo „būk atsargus“ iki „pabandykime saugiai“

Kasdienėje aplinkoje suaugusieji vaikams dažnai kartoja: „Būk atsargus“, „Nelipk“, „Stop, nesaugu“. Tokie perspėjimai kyla iš natūralaus noro apsaugoti vaiką, tačiau pernelyg dažnas fizinių iššūkių ribojimas gali sumažinti galimybes vaikui savarankiškai tyrinėti aplinką ir mokytis įvertinti savo kūno bei judėjimo galimybes.

Mokslinėje literatūroje vis daugiau dėmesio skiriama vadinamajai rizikingai žaidybinei veiklai (angl. risky play). Ji suprantama kaip vaikui iššūkį kelianti veikla, kurioje egzistuoja tam tikra rizika, tačiau vaikas turi galimybę mokytis ją atpažinti ir valdyti. Tokios veiklos metu vaikas susiduria su neapibrėžtumu, mokosi priimti sprendimus, įvertinti savo gebėjimus ir palaipsniui plėsti savo fizinių galimybių ribas. Todėl svarbus tampa ne visiškas rizikos pašalinimas, o saugios aplinkos sukūrimas, kurioje vaikas gali mokytis riziką atpažinti ir ją valdyti.

Natūralus judėjimas – kelias į geresnį kūno pažinimą

  Edukacijos metu vaikai buvo skatinami judėti įvairiais būdais: išlaikyti pusiausvyrą, lipti, nulipti, užlipti, peržengti kliūtis, šokti, nušokti ir mokytis saugaus kritimo principų. Užduotys buvo pritaikomos atsižvelgiant į vaikų amžių, individualius gebėjimus ir pasirengimą.

  Svarbus šios veiklos principas – palaipsniškumas. Vaikas nėra skatinamas atlikti užduotį, kuriai dar nėra pasirengęs. Priešingai, sudaromos sąlygos pradėti nuo paprastesnių judesių ir, įgijus daugiau pasitikėjimo bei įgūdžių, pereiti prie sudėtingesnių užduočių. Toks principas leidžia vaikui geriau pažinti savo kūną ir suprasti, ką jis gali atlikti savarankiškai, o kada reikalinga suaugusiojo pagalba. Vaikas mokosi ne tik „užlipti“ ar „peršokti“, bet ir įvertinti: ar galiu tai padaryti? Kaip turėčiau judėti? Kur saugiau pastatyti koją ar padėti ranką? Kaip išlaikyti pusiausvyrą? Ką daryti, jei prarandu stabilumą? Šie klausimai ugdo ne tik motorinius gebėjimus, bet ir situacijos suvokimą bei sprendimų priėmimo įgūdžius.

Judesio ir kliūčių įveikimo disciplina pritaikyta vaikų ugdymui

  Edukacijoje taikyti parkūro (judesio ir kliūčių įveikimo disciplinos, orientuotos į sąmoningą, sklandų ir kontroliuojamą judėjimą aplinkoje) principai, tačiau jie buvo pritaikyti ikimokyklinio amžiaus vaikams ir jų gebėjimams. Ši judesio ir kliūčių įveikimo disciplina orientuota į gebėjimą įveikti įvairias aplinkos kliūtis, prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų ir pasirinkti tinkamiausią judėjimo būdą. Ikimokykliniame amžiuje šie principai gali būti taikomi per žaidimą ir įvairias judėjimo užduotis. Vaikai skatinami ieškoti skirtingų būdų, kaip įveikti kliūtį, pasirinkti tinkamą judėjimo strategiją ir įvertinti savo galimybes.

  Edukacijos metu ypatingas dėmesys buvo skiriamas saugumui. Vaikai mokėsi ne tik atlikti įvairius judesius, bet ir suprasti, kaip juos atlikti saugiau. Tai apėmė pusiausvyros išlaikymą, taisyklingesnį nusileidimą, saugesnį šuolį bei kritimo situacijų valdymą.

  Judėjimo treneris Ammon Felix taikė įvairius judesio ir kliūčių įveikimo disciplinos principus – kliūčių įveikimą, šuolius, lipimą, pusiausvyros išlaikymą, saugų nusileidimą ir prisitaikymą prie aplinkos. Jie vaikams buvo pateikiami ne kaip sudėtinga sportinė technika, o kaip žaismingas būdas tyrinėti judėjimą ir savo kūno galimybes.

Judesio žaidimai ugdo ne tik kūną

Svarbi edukacijos dalis – judesio žaidimai. Jų metu vaikai turėjo ne tik judėti, bet ir mąstyti, stebėti aplinką, ieškoti skirtingų sprendimų bei prisitaikyti prie situacijos. Tokios veiklos yra reikšmingos, nes judėjimas vaikystėje glaudžiai susijęs su pažintine raida. Vaikas vienu metu turi planuoti savo veiksmus, kontroliuoti kūno padėtį, orientuotis erdvėje ir reaguoti į aplinkos pokyčius. Todėl fizinis aktyvumas gali būti vertinamas ne tik kaip fizinių gebėjimų lavinimo priemonė. Judėjimo metu ugdomi ir savireguliacijos, dėmesio sutelkimo, problemų sprendimo bei sprendimų priėmimo gebėjimai.

Susitikimas su iššūkiu – galimybė pažinti savo ribas

 Vienas iš svarbiausių edukacijos aspektų – galimybė vaikui susidurti su iššūkiu ir patirti, kad iš pirmo žvilgsnio sudėtinga užduotis gali būti įveikiama mažais, nuosekliais žingsniais. Vaikui nėra svarbu pasiekti galutinį rezultatą. Ne mažiau reikšmingas yra pats procesas: bandymas, klaida, pakartotinis mėginimas, savo veiksmų koregavimas ir galiausiai patiriamas sėkmės jausmas. Tokiu būdu formuojasi pasitikėjimas savo gebėjimais ir realistiškas savo galimybių suvokimas. Vaikas mokosi suprasti, kad ne kiekvieną užduotį būtina atlikti iš karto, o susidūrus su sunkumu galima sustoti, įvertinti situaciją ir pasirinkti kitą veikimo būdą.

Suaugusiojo vaidmuo – ne sustabdyti, o padėti įvertinti

  Edukacijos metu svarbus vaidmuo tenka suaugusiajam. Jo užduotis – užtikrinti aplinkos saugumą, stebėti vaiką, prireikus suteikti pagalbą ir padėti jam mokytis įvertinti situaciją. Tai reiškia, kad vietoje automatinio „Stop!“ galima vaikui užduoti klausimus: „Kaip manai, ar gali tai padaryti?“, „Kur galėtum saugiau atsistoti?“, „Kaip galėtum nulipti?“, „Ko tau reikėtų, kad jaustumeisi saugiau?“ Tokie klausimai skatina vaiką ne tik vykdyti suaugusiojo nurodymus, bet ir pačiam įsitraukti į situacijos vertinimą. Žinoma, tai nereiškia, kad bet kokia rizika vaikams yra tinkama. Suaugusiojo atsakomybė – atskirti priimtiną, vaiko gebėjimams pritaikytą iššūkį nuo situacijos, kurioje galimos rimtos traumos. Todėl saugi aplinka, tinkamas užduočių sudėtingumas ir nuolatinis suaugusiojo dėmesys išlieka esminėmis tokios veiklos sąlygomis.

Judėjimas kaip investicija į ateitį

    Ukmergės vaikų lopšelyje-darželyje „Eglutė“ vykusi edukacija parodė, kad judėjimas gali tapti prasmingu ugdymo procesu, kuriame vaikas ne tik fiziškai aktyviai leidžia laiką, bet ir mokosi pažinti save bei aplinką.

  Natūralus judėjimas, tinkamai pritaikyti judesio ir kliūčių įveikimo disciplinos principai bei judesio žaidimai suteikia galimybę ugdyti pusiausvyrą, koordinaciją, orientaciją erdvėje, kūno kontrolę bei gebėjimą spręsti judėjimo užduotis. Kartu vaikas mokosi atpažinti savo baimę, įvertinti situaciją, pažinti savo ribas ir, svarbiausia, suprasti, kad iššūkį galima įveikti palaipsniui. Ši patirtis primena, kad vaikui kartais reikia ne draudimo, o saugios erdvės pabandyti. Ne visada turime sakyti „Nelipk“. Kartais daug prasmingiau būti šalia ir padėti vaikui išmokti lipti saugiai.

  Judėjimas vaikystėje – tai ne vien fizinis aktyvumas. Tai galimybė tyrinėti, klysti, mokytis, įveikti iššūkius ir palaipsniui atrasti savo galimybių ribas. Būtent tokios patirtys gali tapti svarbia vaiko savarankiškumo, pasitikėjimo savimi ir atsakingo elgesio su aplinka ugdymo dalimi.